Idėja apie kanalą, jungiantį Viduržemio ir Raudonąją jūras kilo dar seniausiais laikais, faraono Tutmosio III valdymo laikotarpiu. Persų invazijos laikotarpiu karalius Darijus I įsakė baigti kanalą, kuris po to buvo geros būklės iki Ptolomėjų eros, bet paskui apgriuvo. Metų metus kanalas buvo remontuojamas ir vėl griūdavo ir buvo galutinai apleistas po to, kai buvo atrastas prekybinis maršrutas aplink Afriką. Napoleono inžinieriai atgaivino trumpesnio kelio į Indiją – Sueco kanalo idėją, tačiau jų skaičiavimai parodė, jog tarp dviejų jūrų lygio yra 10 metrų skirtumas, o tai reiškė, kad butų apsemti dideli plotai. Vėliau paaiškėjo, kad tie skaičiavimai buvo klaidingi. 1859 m. Egipto darbininkai vergiškomis sąlygomis vėl pradėjo kanalo statybą ir 1867 m. jis jau buvo užbaigtas. 1869 m. įvyko ekstravagantiška, brangi ir iškilminga kanalo atidarymo ceremonija, kurios proga buvo nutiesti nauji keliai į Kairą, pastatytas operos ir baleto teatras, netgi buvo užsakyta, kad kompozitorius Dž. Verdi sukurtų operą “Aida”, tačiau pastarasis, deja, nespėjo. 1967 m. kanalas buvo uždarytas dėl Šešių dienų karo, kai Izraelis okupavo Sinajaus pusiasalį, versdamas kanalą atlikti buferinės zonos tarp kovojančių šalių vaidmenį. Egiptiečiai susigrąžino kanalą 1973 m., per Egipto – Izraelio karą. Šį kartą atidarymo ceremonija įvyko 1975 m. ir nuo tada Sueco kanalas, kuris tęsiasi 167 km. per Egipto dykumą jau du kartus buvo platintas. Šiandien vidutiniškai 50 laivų per dieną kerta kanalą ir, kadangi karo grėsmė jau seniai praeityje, miestai ir paplūdimiai, esantys netoliese, tarnauja kaip poilsiavietės turistams.

Mozės šaltiniai yra maždaug 16 mylių į pietus nuo Ahmed Handi tunelio, kuris jungia pagrindinę Egipto žemę su Sinajumi. Tikima, kad izraelitams einant iš Egipto, Mozės šaltiniai buvo viena iš jų praeitų vietų. Legenda pasakoja, kad Dievo patartas Mozė į sūrų vandenį įmetė lazdą, kuri padarė vandenį geriamu. Paskui jis metė pagalį ir toje vietoje netikėtai ištryško 12 šaltinių. Šie šaltiniai simbolizavo 12 be tikslo po Sinajų klajojančių genčių, kurios ieškojo savo pažadėtosios žemės. Klajokliai buvo ne tik ištroškę, bet ir išalkę. Staiga stebuklingai iš šaltinių išaugo 12 medžių. Jie užaugo iki 5m. aukščio ir pasidengė į cukraus vatą panašia medžiaga – puikiu maistu izraeliečiams. Kiekvieną pavasarį šviesiai mėlynais žiedais pasipuošiantis medis vilioja tūkstančius mažų alkanų bitučių, kurios nuodingus syvus paverčia saldžia medaus mase, originalo kalboje vadinama “Man Hu”, hebrajų kalboje reiškiantis “kas tai yra”, o mums geriausiai žinomas kaip Mana – maistu, kuris atėjo iš dangaus. Dabar šis produktas dedamas į pyragus, jei pasiseka gauti – dar įpilama stiklinė vandens iš Mozės šaltinių. Legendinėje vietoje atsiradusioje nuostabioje oazėje augo palmės bei dykumų augalai. 19 a. ši vieta buvo labai vertinama ir gausiai lankoma užsienio diplomatų. Šiandien vanduo yra sūrokas, aplinkui nesimato jokio medžio, tačiau 7 iš 12 originalių šaltinių vis dar egzistuoja. Planuojamas šaltinių restauravimo projektas. Prie šaltinių yra įsikūrusi nedidelė vietinių gyventojų bendruomenė.

Feirano oazė – tai pagrindinė oazė, Sinajaus pietuose, didingo Serbal kalno papėdėje besitęsianti kelias mylias. Oazės “maitinimo kanalas” – tirpstantis sniegas, kuris uždengia kalnų viršūnes žiemą. Putojantis upelis teikia vandenį grakštiems datulių medžiams, orchidėjoms ir žydintiems daržovių sodams. Oazės viduryje yra išlikę vertingi Bizantijos laikotarpio vienuolyno griuvėsiai. Feirano oazės “širdis” – vešli palmių giraitė, besitęsianti daugiau, nei keturis kilometrus. Dėl jos Feiranas vadinamas “Sinajaus perlu”. Stačios dramatiškos uolos oazės pakraščiuose prisideda prie slėnio uždaros rojiškos atmosferos.

Ant Raudonosios jūros kranto, 460 km nuo Kairo į pietryčius įsikūrė naujas miestas Hurgada. Miestas pradėtas statyti tik prieš keliolika metų, jau pelnė pasaulinį pripažinimą. Ankščiau šioje vietoje buvo žvejų kaimelis. Šiuo metu Hurgadoje gyvena 35 000 gyventojų. Tai populiarus kurortas, garsėjantis itin švariu ir skaidriu vandeniu, turtingu povandeniniu pasauliu. Vandens švarumą lemia tai , kad į Raudonąją jūrą neįteka nei viena upė. Daugybė nepakartojamų įspūdžių laukia povandeninio nardymo mėgėjų. Hurgadoje visus metus šviečia saulė. Vandens temperatūra net patį šalčiausią mėnesį – sausį nenusileidžia žemiau 20-22 Co šilumos, oras įšyla iki 23-25 Co. Patį karščiausią mėnesį – rugpjūtį, vanduo, kaip taisyklė, sušyla ne mažiau, nei iki 28 Co, oras - ne daugiau, nei iki 35 Co šilumos. Klimatas Egipte ypatingai sausas, taip, kad net didžiausi karščiai nesunkiai pakeliami, skirtingai nuo Viduržiemio jūros kurortų, kur klimatas yra drėgnas.
Pagal viešbučių kiekį vienam asmeniui, Hurgada pirmauja pasaulyje. Daugiau nei 200 šiuolaikinių viešbučių išsidėstė 10 km pakrantės ruože. Praktiškai visi viešbučiai pritaikyti šeimyniniam poilsiui.
Paivairinti poilsį galima išvyka visureigiais į dykumą, kur susipažinsite su tikraisiais jos gyventojais – beduinais. Koralų rifuose Jūsų laukia nepakartojamas povandeninis pasaulis. Po saulėlydžio, galėsite pasinerti į naktinį Hurgados diskotekų, barų, kazino pasaulį.

Raudonoji jūra yra tarp Azijos ir Afrikos. Jos šiauriausiame taške prasideda Sinajaus pusiasalis, kuris tęsiasi daugiau nei 1600 km. į pietus, kur “susitinka” su Indijos vandenynu. Raudonojoje jūroje pasitaiko gyvų būtybių, rifų ir koralų oazių. Nuo senų laikų ši jūra žavėjo žmones kaip kelias tarp Rytų ir Vakarų. Kiekvienam, stovinčiam ant Raudonosios jūros kranto ir žiūrint į dangaus mėlynumo vandenį, gali pasirodyti, kad jūrai duotas neteisingas pavadinimas. Vandens mėlynumas yra amžinas ir nieko mažiau raudono neįmanoma įsivaizduoti. Raudonoji jūra – vieta, kur vandenynas susitinka su dykuma, tikrai yra vienas egzotiškiausių ir nuostabiausių natūralių jūros peizažų žemėje. Vidutinė vandens temperatūra Raudonojoje jūroje ištisus metus yra apie 22 C. Šalčiausias metų mėnuo – sausis, o šilčiausia būna liepą ir rugpjūtį. Šioje jūroje aptinkama daugiau nei 1000 gyvūnų, apie 200 koralų rūšių ir daugiau, nei bet kuriame kitame vandens telkinyje (virš 1000) žuvų rūšių. Nenuostabu, kad nardyti Raudonojoje jūroje be galo įdomu, ji taip pat pritraukia daugybę fotografų, mokslininkų, smalsuolių ir poilsiautojų iš viso pasaulio. Tačiau čia taipogi gali slypėti keletas pavojų, kurių nesunku išvengti, žinant, jog kai kurių jūros gyvūnų negalima liesti, kai kuriuos pavojinga valgyti, o su kai kuriais tiesiog nepatartina susidurti “akis į akį”. Raudonoji jūra – tai rojus vandenyje, nes vanduo itin skaidrus, bangos nedidelės ir šilta visus metus. Žvejyba čia yra menas, išlaikantis laiko pagerbtus metodus, kurie apsaugo nuo rifuose glūdinčių pavojų. Raudonosios jūros vanduo taip pat yra didelė vertybė – aplinkiniai miestai visiškai priklausomi nuo filtruoto jūros vandens, kuris naudojamas buityje ir gamyklose. Dėl to nuolat egzistuoja taršos grėsmė. Raudonoji jūra yra niekam neprilygsta savitumu – tai gyvas nuostabiausių koralų ir egzotiškų žuvų pasaulis, kuris laukia kol Jūs atskleisite jo paslaptis...