Nubijos regionas išsidėstęs pietiniame Egipte ir šiauriniame Sudane. Modernieji pietinio Egipto ir Sudano gyventojai vis dar laiko save nubiečiais , šalia arabų kalbos vartoja ir nubiečių kalbą. Tūkstančiai šiaurinės Nubijos gyventojų buvo priversti palikti esantį pavojuje gimtąjį kraštą ir persikelti į Egiptą bei Sudaną. Šio krašto klimatas – vienas atšiauriausių pasaulyje – temperatūra labai aukšta ištisus metus, o lyja itin retai. Nilas ties Nubija susiaurėja, apsunkindamas žemdirbystę regione. Senoji Nubija buvo turtinga aukso kasyklomis, juodmedžiu, dramblio kaulu, visada vertinama kaimynų. Nubijos žemė – tai dykuma, padalinta Nilu. Senajame pasaulyje pietinis Egiptas buvo paslapčių ir legendų kraštas. Iš čia buvo gaunami turtai ir egzotiniai produktai. Tai buvo etiopiečių, kuriuos Homeras vadino “nekaltaisiais”, namai, o istorijos apie krašto didžiulius pasiekimus iki šiol erzina modernųjį pasaulį. Per pastaruosius šimtą metų Nubija palengva pradėjo atskleisti savo paslaptis apie dingusius žmones, apleistus miestus, prarastas karalystes.
1960 m. Asuane buvo pastatyta užtvanka, kuri sukūrė apie 800 km. ilgio ežerą, ilgam laikui apsėmusį antikines šventyklas, kapavietes ir šimtus modernių Nubijos kaimų. Daugybė archeologų dirbo Egipte ir Sudane, kad išsaugotų kiek galima daugiau istorinių vertybių.
Istoriškai Nubija buvo įvairių kultūrų branduolys. Ji buvo vienintelis okupuotas žemės ruoželis, jungiantis Viduržemio jūros baseino pasaulį su “tropine” Afrika, per ją ėjo daug svarbių prekybinių kelių. Nubijos, Sudano ir Egipto regionai laikomi civilizacijos lopšiu. Nubijos istorija glaudžiai susijusi su Senovės Egiptu, panašus ankstyvųjų dievų vaizdavimas, hieroglifai, kaip ir egiptiečiai, nubiečiai tikėjo pomirtiniu gyvenimu ir statė didžiules kapavietes mirusiesiems. Ir Nubijoje buvo statomos piramidės (iš viso jų buvo 223), kurias sudarydavo trys pagrindinės dalys: 1) požeminė laidojimo vieta, simbolizuojanti požemio karalystę, čia gulėdavo mumija; 2) masyvi aukšta piramidė, simbolizuojanti kopėčias į dangų; 3) maža koplytėlė rytinėje pusėje, kur buvo aukojamos aukos saulės dievo garbei ir meldžiamasi mirusiesiems.
Prie šeštojo krioklio aptinkami šventyklų komplekso, vadinamo “Didžiuoju aptvaru”, griuvėsiai. Ten tikriausiai buvo piligrimystės centras arba karališkieji rūmai. Ten rasta Dramblio statula – drambliai atlikdavo karinę funkciją, buvo didelės religinės svarbos.

Asuano miestas Aukštutiniame Egipte žymėjo Senojo Egipto pietinę sieną. Tai – viena gražiausių vietų šalyje. Miestas išsidėstęs rytiniame Nilo krante, o ties ta vieta, vakariniame krante, driekiasi dykuma. Upėje “pribarstyta” salų – pagrindinės, esančios prie miesto, tai Elefantino ir Kičenerio salos. Asuanas – saulėčiausias miestas, kuriame jaučiama charakteringa afrikietiška atmosfera. Miestas nėra didelis, taigi galima vaikščioti pėsčiomis, o gyvenimo tempas čia lėtas ir atpalaiduojantis. Dienas Asuane galima leisti tiesiog klajojant gatvėmis, žiūrint į dangų ar sėdint plaukiojančiame restorane, klausantis nubietiškos muzikos. Nilas Asuane pats gražiausias; jis teka per gintarinę dykumą, granito uolas, aplink smaragdines salas, pasipuošusias palmių giraitėmis ir tropiniais augalais. Oras persismelkęs daugybe spalvų ir kvapų, o vakare, gerdami arbatą, galite grožėtis įspūdingais saulėlydžiais...

Pietinėje Asuano miesto dalyje yra senosios granito kasyklos, iš kur buvo gaunamas akmuo daugeliui Egipto monumentų. Senaisiais laikais obeliskai ir kiti dideli akmeniniai objektai buvo skaptuojami iš uolos, o paskui atskiriami nuo jos. Buvo keletas būdu, kaip atskirti kietą akmenį nuo jį supančios uolos. Pirmasis – iškirsti plyšį palei liniją, kur akmuo turėjo būti atskirtas, ir įsprausti vandenyje išmirkytus medinius pleištus, o brinkstančio medžio jėga atskirdavo granitą. Kitas būdas buvo iškirsti plyšį akmeniniais įrankiais, kurie buvo staigiai pakaitinami medžio anglimi ir vėl atšaldomi, pagaliau priversdami uolą skilti. Nebaigtasis obeliskas – gigantiškas vientisas granito gabalas, pusiau prijungtas prie uolos, turėjo būti paminklas, skirtas karalienei Hatšepsut, labai panašus į obeliską Karnako šventykloje, Luksore. Tyrinėdami apleistą monumentą, archeologai sužinojo be galo daug apie akmens apdirbimo technologijas Senovės Egipte. Atrodo, kad bedirbant 42 m. ilgio ir apie 1216 tonų sveriantis akmuo įskilo ir niekada nebuvo baigtas. Jis buvo tiesiog paliktas gulėti 3000 metų neatskirtas nuo uolos.

Asuano užtvanka, esanti šiek tiek į pietus nuo miesto, Egipte buvo pastatyta ne tik tam, kad reguliuotų kasmetinius Nilo potvynius, bet ir kad būtų sukurti vandens rezervuarai, kuriuose būtų galima saugoti didelį kiekį vandens, gelbėjančio nuo bado žiaurių sausrų metu. Užtvankos statyba buvo tarptautinis projektas, pradėtas 1960 m., o 1970 m. atidarytas tuometinio Egipto prezidento. Statybų metu buvo dedamos didžiulės pastangos tam, kad į tėvynę grąžinti Nubijos gyventojus ir perkelti į kitą vietą didžiąją Abu Smbelio šventyklą. Rezervuaras, dabar žinomas Nasero ežero vardu, bendruomenei labai naudingas – jis apsaugojo šalį nuo didžiulės sausros bei nuo kelių netikėtų potvynių.

Abu Simbelis – tai dvi Ramzio II (1279 – 1213 m. pr. Kr.) šventyklos, iškaltos iš uolų, pastatytos Pietų Asuane, senojoje Nubijoje, vakariniame Nilo krante. Pirmoji šventykla, parodanti Ramzio II – ojo galią ir dievišką prigimtį, dedikuota saulės dievams Amonui Ra ir Ra – Harakti. Prie šventyklos įėjimo stovi keturios didžiulės (apie 20 m. aukščio) Ramzio II statulos. Visas šventyklos vidus yra uoloje, o jį sudaro daugybė salių bei kambarių. Pirmojoje salėje dviem eilėmis išrikiuotos didžiulės Ozirio ir Ramzio statulos; esančios šiaurinėje pusėje dėvi baltas Aukštutinio Egipto karūnas, esančios pietinėje – dvigubas Žemutinio Egipto karūnas. Pagrindinės salės vakariniame gale yra trejos durys. Viduriniosios veda į kambarį su keturiomis kolonomis, iš šio kambario patenkama į vestibiulį, o dar toliau pačioje gilumoje slypi šventykla, kurioje aptinkamos sėdinčių dievų Ptah, Amono – Ra, Ra – Harakti ir sudievinto Ramzio II skulptūros. Nuostabiausias statybos bruožas yra tai, kad du kartus per metus – vasario 22d. ir spalio 22d. Pirmieji rytmečio saulės spinduliai pasiekia tolimiausią šventyklą ir apšviečia ten esančias statulas.