Alebastras – vienas puikiausių akmenų, beveik peršviečiamas, gana minkštas, natūralios spalvos. Negalima kalbėti apie Egiptą nepaminint alebastro – meniško gamtos kūrinio, kurio ilgametės apdirbimo tradicijos jaučiamos kiekviename šalies kampelyje. Šio šilto, švytinčio akmens paslaptys perduodamos iš kartos į kartą. Alebastras dažnai raižomas rankomis, kadangi yra per minkštas mašininiam apdirbimui, tai itin didelio kruopštumo reikalaujantis darbas. Tikrąjį alebastrą sudaro įvairus gipsas, ši rūšis naudojama tik rankų darbo gaminiams, rytietiškasis alebastras– tai kalcio karbonatas, jis daug kietesnis, panašus į marmurą, naudojamas mašininių dirbinių gamybai. Alebastras randamas atvirose kasyklose arba po žeme. Jis yra nesenstantis, dažniausiai baltos spalvos arba rausvai – rusvai dryžuotas. Kiekviename telkinyje randamas unikalios spalvos ir savybių alebastras, kuris būna netaisyklingų formų, skirtingų dydžių, susimaišęs su kitais mineralais. Meno dirbiniai iš alebastro – vienas seniausių egiptietiškų verslų. Rytietiškasis alebastras (marmuras) buvo plačiai naudojamas sarkofagų gamybai, kapaviečių sutvirtinimui, vazų ir apeigoms skirtų indų gamybai, kurie buvo nors ir paprastų, bet labai elegantiškų formų. Buvo tikima, kad šis akmuo turi mitinę reikšmę bei ryšį su saule. Net ir prabėgus tūkstantmečiams, alebastras vis dar yra charakteringas Egipto kultūros ir istorijos elementas. Egipte vis dar yra žmonių, išsaugojusių šio akmens apdirbimo paslaptis. Užsukę į vieną iš Egipto alebastro fabrikų, visada būsite maloniai sutikti, pavaišinti arbata ar kava, apsupti atpalaiduojančios, švarios aplinkos.

Luksoro obeliskas dabar pastatytas Paryžiuje, Santarvės aikštės viduryje. Jį Egipto vicekaralius Muhamedas Ali padovanojo Prancūzijai 1824 m. Šis obeliskas padarytas iš rausvo granito, jis yra 22.83 m. aukščio ir sveria 230 tonų. Iki dabartinės vietos obeliskas žymėdavo įėjimą į dievo Amono šventyklą Luksore ir jis yra dekoruotas hieroglifais, liaupsinančiais faraono Ramzio II valdžią.
Santarvės aikštė kurį laiką buvo vadinama Revoliucijos aikšte, o jos centre buvo pastatyta giljotina, kuri buvo panaudota, kad nukirsti galvas karališkosios šeimos nariams.

Imperatorius Kaligula valdė galingą Romos imperiją. Iš Egipto jis atsigabeno didelį akmeninį obeliską, kuris yra 25 m. aukščio ir sveria 327 tonas. Bėgant laikui obeliskas buvo užmirštas tik 250 m. nuo Vatikano. 1586 m., kai buvo pradėta statyti Švento Petro bazilika, popiežius Sikstus V įsakė obeliską perkelti į aikštės vidurį. Priežastis, dėl ko dvasininkas norėjo pastatyti kitos religijos simbolį šventajame mieste buvo ta, kad “per daug krikščionių kentėjo šio akmens šešėlyje”.

Du obeliskai, vadinami “Kleopatros adatomis” dabar yra Londone ir Niujorke. Jie buvo padaryti 1468 m. pr. Kr., o originali jų stovėjimo vieta buvo Heliopolis. 10 m. pr. Kr. imperatorius Augustas perkėlė juos į Aleksandriją ir pastatė priešais Julijaus Cezario šventyklą. Obeliskai buvo pastatyti Tutmosiui III, išraižyti hieroglifais, garbinančiais faraoną. Vėlesnius įrašus pridėjo Ramzis II, kad primintų apie savo pergales. Pavadinimas “Kleopatros adatos” yra romantiškas prasimanymas, nes šie obeliskai iš tiesų visiškai su ja nesusiję.
Londonui obeliską 1819 m. padovanojo Egipto vicekaralius Muhamedas Ali, kad pripažintų Nelsono pergalę prieš Prancūzijos laivyną Nilo mūšyje 1798 m.. Tačiau monumentas buvo pastatytas į dabartinę vietą tik 1879m. Dabar 21 m. aukščio ir 187 tonų svorio obeliskas, raudono granito obeliskas pastatytas Viktorijos krantinėje, prie Temzės upės.
Niujorke esantis Egiptas buvo padovanotas Amerikai 1869 m. Muhamedo Ali, po Sueco kanalo atidarymo, tikintis didesnių investicijų. 1880 m. obeliskas atvyko į Niujorką, o įdabartinę buvimo vietą – Centrinį parką buvo atvežtas 1881 m. Obeliskas yra padarytas iš raudono granito, 21 m. aukščio ir sveria 193 tonas.

Edfu buvo graikų miestas, religinis ir ekonominis centras, esantis apie 105 km. į šiaurę nuo Asuano. Tai – draugiškas miestas, gaminantis cukrų ir keramikos dirbinius, taip pat kelių tinklo centras. Edfu buvo Aukštutinio Egipto sostinė. Pagrindinė įžymybė čia – puikiai išsilaikiusi dievo Horo, kurio kultas labiausiai išlikęs Egipte, šventykla. Čia vyko žymioji kova tarp Horo ir jo amžino priešo Seto. Šventykla pastatyta Ptolomėjų laikotarpiu iš smiltainio blokų, fasadas pasuktas į upės pusę. Dauguma tekstų šventyklos viduje aprašo jos įkūrimą ir istorija, taigi mes žinome, kad statybos buvo pradėtos 237 m. pr. Kr., tačiau nebuvo baigtos iki 57 m. pr. Kr. Prie įėjimo į šventyklą pastatyti du masyvūs 36 m. aukščio stulpai, tarsi dvyniai panašūs vienas į kitą. Ant šių stulpų pavaizduotos tradicinės scenos, kur karalius Horo akivaizdoje įveikia savo priešus. Taipogi aiškiai matomi grioveliai vėliavoms įstatyti. Prie pagrindinio įėjimo stovi dvi dievo Horo statulos. Viduje yra grįstas kiemas, iš šonų rikiuojasi kolonados, ant kurių išsamiai aprašyta Horo garbei rengiamas šventė. O prie įėjimo į šventyklą stovi įžymioji juodo granito Horo, vaizduojamo sakalo pavidalu, skulptūra, ant galvos dėvinti dvigubą Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karūną. Šventyklos fasadas – tradicinio ptolomėjiško stiliaus. Pirmasis dalykas, nustebinantis lankytojus užėjus į vidų, yra beveik kurtinantis paukščių, gyvenančių pastogėje, čiulbėjimas. Pirmojoje salėje stovi 12 aukštų kolonų, ant kurių pavaizduotos tradicinės scenos, ir šventyklos atidarymo ceremonijos scenos, čia taip pat yra keletas mažų kambariukų dvasininkų reikmėms ir laboratorija, kurioje buvo laikomi smilkalų gamybos receptai. Į vakarus nuo šventyklos yra griuvėsių kalva – manoma, kad tai tikriausiai yra originalios senojo Djebos miesto liekanos.

Žemės ūkiu besiverčiantis Esnos miestas yra vakariniame Nilo krante, 55 km. į pietus nuo Luksoro. Esnos šventykla – viena iš vėliausiai pastatytų šventyklų Egipte, dedikuota dievui Khnum ir keletui kitų dievybių. Ji buvo pastatyta pagal sumažintą Edfu ir Denderos šventyklų planą, tačiau iki dabar yra išlikęs tik ketvirtadalis – romėnų imperatoriaus Klaudijaus pastatyta hipostilinė salė, kurios stogas, remiamas 24 - ių, dekoruotų religinius festivalius aprašančiais tekstais kolonų, išliko nesugadintas. Geriausiai išsilaikiusi yra vakarinė šventyklos siena, ant kurios pavaizduoti Ptolemėjaus VI, Filometerio ir Ptolemėjaus VIII reljefai. Šiaurinė salės siena vaizduoja tradicinę sceną, kur karalius tinklu gaudo laukinius paukščius (simbolizuojančius piktąsias dvasias). Rytinės sienos kampe yra išlikusi mįslinga kažkokio aprašymo dalis, kuri, manoma, yra šifruotas himnas dievo Khnum garbei, nes pagrindiniai hieroglifai čia yra reiškiantys krokodilus, o priešingame sienos kampe – avinus. Taip pat šioje sienoje iškristas mažas, kaip manoma, šventikų persirengimui skirtas kambariukas. Ant hipostilinės salės lubų šiaurinės dalies pavaizduotos egiptiečių astronominės figūros, o ant pietinės – romėnų zodiako ženklai. Ant sienų pavaizduoti romėnų imperatorių ir egiptiečių dievų vardai kartušuose.

Kom Ombo – industrinis miestas, išsidėstęs 45 km. į šiaurę nuo Asuano. Kom Ombo pavadinimas, išvertus iš egiptiečių kalbos, reiškia “Aukso miestas”. Senajame Egipte šis miestas buvo svarbus, nes per jį ėjo karavanų keliai iš Nubijos ir aukso kasyklos. Jis strategiškai pastatytas kaip miestas – sergėtojas tarp Asuano ir Edfu, nes per jį nutiesti svarbūs prekybiniai keliai. Pagrindinė pramonės šaka čia buvo žemės ūkis. Šalia egiptiečių, čia gausu nubiečių, kurie buvo iškeldinti iš savo žemių Asuano užtvankos statybos metu. Labai žymi čia yra Ptolomėjų laikotarpio Kom Ombo šventykla, pastatyta ant kalvos, nuo kurios atsiveria nuostabus kraštovaizdis, rytiniame Nilo krante. Ši šventykla labai neįprasta, ji dedikuota dviems dievybių triadoms ir kiekvienai jų skirti atskiri kambariai ir šventovės. Rytinėje šventyklos pusėje garbinamas dievas Sobekas, su žmona, kuri čia įvardijama Hator ir jų sūnumi, Khonsu. Vakarinėje pusėje – “vyresniojo Horo”, jo žmonos “nuodėmingosios Hator” ir jų sūnaus, dviejų žemių viešpaties Panebtavi garbinimo vieta. Kiekviena dievų grupė visada yra savojoje pusėje. Tarp dviejų šventovių buvo slaptas kambarėlis, kur,manoma, pasislėpdavo orakulu apsimetęs šventikas. Į šį kambariuką veda slaptas požeminis tunelis. Panašu, kad buvo ir dvi skirtingos dvasininkų grupės, garbinančios savo dievybes. Šventykloje yra mumifikuotų krokodilų liekanos ir jų moliniai karstai, kurie buvo iškasti iš netoliese buvusių gyvūnų kapinių.