Atvykus į Vakarinį krantą, turistus pasitinka pora masyvių skulptūrų, dar vadinamų Memnono kolosais. Jų aukštis yra apie 18 m, ir šios vienišos beveidės statulos yra viskas, kas šiai dienai išliko iš didžiulio Vakarinio kranto komplekso. Šis laidojimo kompleksas buvo pastatytas Amenhotepo III, o pastarųjų metų ekspertų darbai rodo, kad šio komplekso teritorija buvo netgi didesnė, nei garsiojo Karnako. Kompleksą puošė šimtai skulptūrų, įskaitant žymiąją Amenhotepo ir Tiy diadą, kuri dabar puošia Nacionalinį Egipto muziejų Kaire. Šiuo metu didelė dalis skulptūrų yra išvežtos iš Egipto (Britų muziejuje, Turine ir t.t.). Pasakojama, kad šventykla čia buvo pastatyta iš balto smėlio su aukso dulkėmis, o grindys išlietos iš sidabro.
Pagrindinė priežastis, dėl ko šios šventyklos nebėra, yra tai, kad ji buvo pastatyta Nilo potvynio zonoje, ir kasmetiniai Nilo potvyniai, kurie šiose vietovėse kartojosi metai iš metų ištisus šimtmečius, sunaikino ir šventyklos pėdsakus.
Išliko vien tik kolosai. Graikų-romėnų laikotarpiu tai buvo vienas iš patraukliausių reginių turistams, kadangi graikai tikėjo, jog šie monumentai tikrai buvo legendinio Etiopijos karaliaus Memnono, deivės Eos sūnaus, kurį Achilas nužudė Trojos karo metu, statulos.
Didesnio dėmesio sulaukdavo šiaurinė statula, kadangi kiekvieno saulėtekio metu ji leisdavo keistus, vaiduokliškus garsus, o graikai tikėjo, kad tai yra Memnono balsas, kuriuo jis sveikina savo motiną. Atsakydama į šį balsą, Eos siunčia žemei rasos ašaras, skirtas jos amžinai mirusiam gražuoliui sūnui.
Iš tiesų žymusis skulptūrų balso fenomenas greičiausiai yra sukeliamas tiesiog temperatūros pasikeitimo, ir taip pat sąlygotas to, kad viršutinė skulptūrų dalis žymiai nukentėjo per žemės drebėjimą 27 m. pr. Kr. Kai kylančios saulės spinduliai pradeda kaitinti drėgną nuo rasos akmenį, smėlio dalelės išsiveržia į paviršių ir rezonuoja su likusiomis akmens plyšiuose. Vienam romėnų imperatoriui paremontavus statulas 3 amžiuje po Kr., Memnono balso, besiguodžiačio savo motinai, daugiau nebegirdėti.
Kolosai yra prie pat kelio, ir beveik visada yra apsupti minios turistų, fotografuojami ir filmuojami, todėl jų neįmanoma iš tolo nepastebėti. Šioje vietoje įgyvendinamas naujas archeologijos projektas, kuriuo siekiama atkurti statinių, buvusių už kolosų, liekanas, ir tokiu būdu padaryti šią vietovę dar patrauklesnę turistams.

Seti I (1294-1279), antrasis XIX dinastijos faraonas, tęsė savo pirmtako Horemhebo pradėtą darbą, atkuriant Amarnos laikotarpio Egipto turtus. Jo karo žygiai sustiprino užsienio valdų kontrolę, jų metu taip pat buvo atkovota didžioji imperijos teritorijos dalis. Šis faraonas taip pat garsėja Egipto viduje vykdyta statybų politika, kadangi jo garbei priskiriama nuostabiai dekoruota šventykla Abydose, o Tėbuose šis faraonas Karnako šventyklą papuošė didžiule hipostiline sale. Sau pačiam jis paskyrė didžiulį uoloje iškirstą kapą Karalių slėnyje, taip pat laidojimo šventyklą, kuri yra labiausiai nutolęs į šiaurę ir turbūt rečiausiai lankomas objektas Vakariniame Luksoro krante.
Nors pirmieji du šventyklos pilonai ir kiemai buvo sugriauti, pati šventykla yra visai neblogai atstatyta, išlikę reljefai, kurie laikomi vienais iš vertingiausių meno paminklų, atspindinčių Naujosios Karalystės laikotarpio meno bruožus.

Ant plikos kalvos šalia kelio, vedančio iš Deir al-Bahri į Karalių slėnį, ir netoliese nuo kelio, vedančio į Seti I šventyklą, yra kupolo formos namas, statytas Hovardo Karterio. Hovardas Karteris šiame name gyveno tuo metu, kai jam pavyko atrasti Tutanchamono kapą. Name yra muziejus, kuriame saugoma medžiaga, susijusi su kapo atradimo smulkmenomis, tačiau muziejaus turtai praktiškai tuo ir apsiriboja.

Garbingosios 18 dinastijos laikotarpiu galinga nuostabi moteris tapo faraone, ji buvo vadinama karaliene Hatšepsut. Ji buvo ištekėjusi už faraono Tutmosio III, kuriam mirus ji pradėjo valdyti kraštą, kadangi faraono sūnus Tutmosis IV dar buvo per jaunas. Karalienės pagrindinis patarėjas, kariuomenės vadas, architektas, tikima, kad ir mylimasis, Senemutas už Karalių ir Karalienių slėnių jai pastatė įspūdingą šventyklą, nuo kurios nepaprastų terasų matosi Nilas ir žaliuojantis senųjų Tėbų slėnis, dabar vadinamas Luksoru. Hatšepsut buvo labai galinga, į Egipto visuomenę įnešė didelių pokyčių, o tam, kad sustiprinti savo valdžią, ji formaliose skulptūrose save vaizduodavo vyro pavidalu. Hatšepsut save paskyrė administravimui ir komercijos skatinimui. Ji sėkmingai valdė galingiausią ir labiausiai pasaulyje pažengusią civilizaciją net 20 metų. Karalienė Hatšepsut Egipto labui nuveikė tiek, kiek jokia kita moteris.

Ramziesumas - Ramzio II laidojimo šventykla, pastatyta sugriautos Seti I šventyklos vietoje. Ramzio II šventykla buvo pasakiško grožio ir didybės, tačiau faraonas pastatė šventyklą per arti prie Nilo upės ir kasmetiniai potvyniai pamažu ardė šventyklą.
Už pirmojo pilono yra pirmasis vidinis kiemas, kuriame yra išlikusi tik viena kolonada. Priešais antrąjį piloną kadaise stovėjo 17 m. aukščio Ramzio II statula, bet išliko tik pagrindas ir kojos. Galva ir liemuo po to, kai nukrito, liko kieme, o kitos dalys saugomos įvairiuose muziejuose visame pasaulyje. Antrajame kieme taip pat yra Ramzio II, vaizduojamo dievo Ozyrio pavidalu, kolonada. Šis kiemas veda į hipostilinę salę, kurioje aptinkamos aštuonios kolonų eilės. Iš hipostilinės salės galima patekti į Pirmąjį vestibiulį, dar vadinamą “Astronominiu kambariu”. Šiame kambaryje aptinkami seniausi 12 – os mėnesių kalendorių piešiniai. Čia yra dar du prieangiai, kurių antrajame ko gero buvo biblioteka, bažnytiniams įrašams laikyti. Už bibliotekos yra “Laivo salė”, kurioje kadaise buvo laikomas ritualinis laivas, plukdantis kultinio faraono paveikslą. Pagrindinė šventovė yra už Laivo salės, užpakalinėje šventyklos dalyje. Šį didžiulį kompleksą supa mūrinė siena.