Didžioji šventinė Tutmozio III salė

Šios salės struktūra yra neįprasta, ant sienų vazduojamos iš stiebų suręstos palapinės, kas galbūt galėjo reikšti faraono gyvenimą palapinėse dažnų karinių ekspedicijų metu. Tolesnės nuorodos į faraono keliones užsienin yra vestibiulyje, bendrai vadinamame Botanikos sodu, kadangi čia reljefuose vaizduojamos nebūdingos floros ir faunos rūšys, kurias ‘jo didenybė pamatė Sirijos ir Palestinos žemėse ir parsivežė į Egiptą’.
Kadangi daugumai žmonių nebuvo leidžiama pateikti į šventąją šventyklos dalį, Tutmozis III prie galinės šventyklos dalies pastatė nedidelę koplyčią, iš kurios buvo matomi Hatčepsut obeliskus uždengiantys kažkada čia stovėję statiniai. Dar toliau į pietryčius, Ramzis II pastatė kitą panašią koplyčią - Visa girdinčios Ausies šventyklą - su pagrindu 32,2 m aukščio obeliskui, kurį Ramzis II pasiskolino iš Tutmozio III. Imperatoriaus Kontantino laikais (306-337 m. po Kr.) šis objektas buvo išvežtas iš Karnako, ir pastatytas Konstantinopolyje, o obeliskas perduotas Romai ir pastatytas Didžiojoje aikštėje; jis buvo perstatytas 1588 m. pagal popiežiaus Siksto V nurodymus ir iki šiol stovi toje pačioje vietoje.
Priešais šiaurinę Amono šventyklos sieną yra Ptah šventykla, pradėta statyti Tutmozio III ir pabaigta Ptolemėjų ir romėnų. Į vidinius kiemus čia galima pateikti per penkerias įėjimo duris. Vidurinėje šventykloje yra kuriančiojo Memfio dievo Ptah statula be galvos priešais užrakintas duris. Kairėje pusėje yra nuostabaus grožio juodojo granito skulptūra, skirta dievo žmonai deivei Sekhmet.

Pietinė ašis

Kita Amono šventyklos ašis eina į pietus nuo trečiojo ir ketvirtojo pilono. Tai greičiausiai procesijoms skirtas kelias, iš rytinės ir vakarinės pusės apsuptas sienų, ir padalintas į dalis keletu pilonų, taip sudarant eilę kiemų. Prieš pat Tutmozio III statytą septintąjį piloną yra statulų kiemas, kuriame kasinėjimo metu 1903 m. buvo rasta daug akmens ir bronzos statulų. Septynios statulos, priskiriamos Viduriniosios karalystės faraonams, stovi priešais piloną. Šalia pamatysite dviejų didžiulių Tutmoziui III skirtų statulų liekanas.
Gerai išlikęs yra aštuntasis pilonas, statytas karalienės Hatčepsut, kuris yra seniausia šventyklos dalis šiaurės – pietų ašyje. Keturios iš kažkada buvusių 6 milžiniškų statulų čia vis dar stovi, o geriausiai išsilaikiusi yra skirta Amenhotepui I.
Devintąjį ir dešimtąjį pilonus pastatė Horemhebas, panaudojęs tam nugriautos šventyklos, buvusios į Rytus nuo Akhenateno, akmenis.
Į rytus nuo septintojo ir aštuntojo pilono yra šventasis ežeras, kur, jeigu tikėti Herodotu, vyriausiasis Amono žynys maudydavosi du kartus per dieną tam, kad ritualo pagalba visada išliktų tyras. Šalia ežero yra dalis Hatčepsut obelisko ir didelė akmeninė skarabėjaus statula, kurią Amenhotepas III paskyrė kylančiai saulei pagerbti. Gidai paprastai siūlo turistams apeiti keletą ratų aplink šią skarabėjaus statulą – vieną kartą sėkmei, tris kartus vedyboms ir septynis kartus pirmajam kūdikiui. Čia taip pat yra išlikę apie dvidešimties kitų šventyklų griuvėsių. Gana gerai išsilaikiusi yra Khono šventykla. Khonas buvo garbinamas kaip Mėnulio dievas, dievų Amono ir Mut sūnus. Priešais piloną yra sfinksų alėja, kuri veda į Luksoro šventyklą. Šventyklą statyti pradėjo Ramzis III, o vėliau užbaigė kiti šios dinastijos atstovai bei Ptolemėjai.

Už dešimtojo pilono sfinksų alėja veda į tik iš dalies atkastą pietinę šventyklą – deivei Mut skirtą teritoriją. Gerokai apgriuvusi Mut šventykla buvo pastatyta Amenhotepo III, ir susideda iš šventoriaus, hipostilinės salės ir dviejų kiemų. Amenhotepas čia buvo pastatęs daug juodo granito statulų, vaizduojančių deivę liūtę Sekhmet. Čia buvo daugiau kaip 700 tokių statulų, ir buvo manoma, kad jos sudaro kalendorių. Kiekvienos dvi skulptūros buvo skirtos vienai einamųjų metų dienai, ir joms buvo dedamos aukos kiekvieną dieną ryte ir vakare.

Šalia Ptah šventyklos yra paprastai laikomi užrakinti vartai, pro kuriuos galima patekti į Montu šventyklą. Montu yra karo dievas sakalo galva, vienas iš seniausių Tėbų dievybių. Pagrindinę šventyklos dalį pastatė Amenhotepas III, o vėliau valdę faraonai ją šiek tiek pakeitė. Šis kopleksas yra labai apgriuvęs.

Vakarinis Luksoro krantas yra viena nuostabiausių vietų Egipte. Pravažiavus žaliuojančius laukus, jums prieš akis atsivers kalnai, kurių įkalnėse stovi ryškiomis spalvomis dekoruoti namai. Privažiavus arčiau, tarp namų pamatysite juodas kiaurymes. Tai yra senovės Tėbų laikotarpio kapai. Didingi paminklai Tėbuose buvo statomi faraonų, palaidotų netoli esančiuose kalnuose, garbinimui. Netoliese palaidotos ir karalienės, karališkųjų šeimų vaikai, didikai, žyniai, amatininkai ir netgi paprasti darbininkai, todėl kapų dizainas ir dekoracijos skirtingas - nuo brangių iki visiškai paprastų.
Nuo Naujosios Karalystės laikų šalia nekropolio buvo įsikūrę ir nemažai gyvųjų. Siekiant apsaugoti vertingus kapus nuo kapų plėšikų, amatininkai, darbininkai, kapų šventikai ir sargai paskyrė savo gyvenimą mirusiųjų miesto statybai ir apsaugai. Kapaviečių statymo technika metai iš metų tobulėjo, dekoracijos gražėjo, tačiau tuo pačiu kapai buvo vis geriau paslepiami nuo pašalinių akių.
Siekis kuo labiau įslaptinti kapavietes turėjo įtakos ir kapaviečių dizainui. Palyginimui – ankstesniais laikais tam, kad įamžinti faraono nemirtingumą ir apsaugoti vietą, kur ilsis jo mumija, buvo statomas pagrindinis laidojimo komplekso akcentas – piramidės, o Naujosios Karalystės Tėbų valdovai vadovavosi visai kitais principais.
Didingos laidojimo šventyklos buvo statomos lygumose, kur šventyklų žyniai ir faraono pavaldiniai garbino faraono nemirtingumą, o nemirtingojo faraono kūnas buvo laidojamas nuostabiai dekoruotose kapavietėse netoliese esančiuose kalnuose. Kapavietės pradėtos rengti gana izoliuotame kanjone, iš trijų pusių apsuptame aukštų kalnų keterų. Nors į taip vadinamą Karalių slėnį vedė tik vienas kelias ir kapavietės buvo gerai paslėptos, tik keletui iš jų pavyko išvengti kapų plėšikų antpuolių.
Šiais laikais vakariniame Luksoro krante šalia istorijos paminklų vyksta ir šiuolaikinis gyvenimas, čia įsikūrusios keletas bendruomenių. Vienas iš žymiausių šios vietovės kaimų – el Quarna, įsikūręs čia prieš daugelį šimtmečių. Kalbama, kad šio miestelio gyventojai iš kartos į kartą perduoda kapų plėšimo meno paslaptis.
Daugelis turistų į Vakarinį krantą patenka tiltu, esančiu apie 7 km į pietus nuo Luksoro. Per upę taip pat galima persikelti valtele (taip netgi būtų greičiau) – nedideliu motoriniu laiveliu arba baladi keltu. Motorinių laivelių privalumas tai, kad išvykti Jūs galite nedelsiant, nes šie laiveliai neprivalo laikytis jokio nustatyto grafiko. Tačiau baladi persikėlimui paprastai naudoja vietiniai gyventojai, o keltis kartu su vietinių kaimelių gyventojų grupe yra kur kas įdomiau.
Norėdami pamatyti viską, kuo žymūs Tėbai, turėsite išleisti apie 65 USD bilietams. Prie šios kainos dar reikia pridėti mokesčius už įėjimą į kai kuriuos objektus Rytiniame krante, ir susidarys gana solidi suma, kuri tikrai nepatiks taupiam turistui.
Kadangi šiam Egipto regionui būdingi dideli karščiai, į ekskursiją po Vakarinį krantą geriausia išsiruošti anksti ryte, kad galėtumėte apie 13 val. padaryti pertrauką. Popietę galėsite praleisti kur nors prie baseino arba aplankyti Luksoro ir Karnako šventyklas.