Graikų – romėnų muziejus buvo pastatytas 1892 m. Iš pradžių veikė 11 galerijų, vėliau palaipsniui plėtėsi. Čia eksponuojamos mumijos, helenistinės statulos, Romos imperatorių biustai, statulėlės, ankstyvosios Krikščionybės laikotarpio vertybės. Šiame muziejuje saugomi šimtai įdomių ir vertingų senovinių radinių. Čia eksponuojama dievo Apio, vaizduojamo buliaus pavidalu, skulptūra, du įspūdingi begalviai sfinksai, dvi juodo bazalto deivės Izidės statulos, vienas kambarys paskirtas mumijoms ir sarkofagams, čia galima pamatyti seniausios pasaulyje mozaikos pavyzdį, itin įdomios statulos, kuriose egiptiečių scenos ir technika yra įtakoti graikų. Muziejuje saugoma didžiulė raudono granito imperatoriaus Ptolomėjaus IV galva, dėvinti dvigubą Egipto karūną, nepakartojama yra balto marmuro Marko Aurelijaus statula. Galima pasigrožėti ir puikiausių helenistinių statulų įvairove – nebaigta Afroditės skulptūra, vyrų bei moterų statulų grupė. Apie senojo pasaulio moterų madas, šukuosenas, sukneles papasakoja molinių figūrų kolekcija, o spalvų ilgaamžiškumu stebina laidotuvių amfora. Dar vienas muziejaus kambarys paskirtas spalvotiems ankstyvojo Egipto stiklo dirbiniams eksponuoti. Tikrai neįmanoma išvardinti visų eksponatų, be to dar ir muziejaus sode įrengtas skulptūrų parkas...

Pompėjos kolona – maždaug 25 m. raudono granito kolona, kurios perimetras 9m, buvo pastatyta imperatoriaus Diokleteno garbei. Tai buvo didingas statinys, kurio požeminėse galerijose buvo palaidoti šventieji dievo Apio buliai ir buvo pastatyti trys sfinksai. Po pralaimėjimo Julijui Cezariui civiliniame kare, Pompėjus pabėgo į Egiptą, kur 48 m. pr. Kr. buvo nužudytas. Vėliau viduramžių keliautojai tikėjo, jog jis buvo palaidotas čia. Ši kolona – aukščiausias antikinis monumentas Aleksandrijoje.

Romėnų teatras (Kom Al Dekka) – gerai išsilaikęs statinys su galerijomis, mozaikinėmis grindimis, marmurinėmis kėdėmis žiūrovams, kur tilpdavo iki 800 žmonių. Ptolomėjų laikais čia buvo Pano parkas ir malonumų sodas. Įrašai teigia, kad ši vieta kartais būdavo naudojama imtynių konkursams. Teatrą sudaro trylika balto marmuro, importuoto iš Europos, pusrutulio formos aukštų. Jo kolonos padarytos iš žalio marmuro, įvežto iš Azijos, ir raudono granito, importuoto iš Asuano. Užkulisiai abiejose scenos pusėse dekoruoti mozaikine danga. Einant nuo teatro žemyn, galima pamatyti masyvias arkas ir akmenines sienas, romėnų vonių mūrą ir jų namų liekanas.

Į Luksorą panašios vietos nėra visame pasaulyje – senovės miesto Tėbų didybė čia puikiai dera su moderniu miestu ir šiuolaikiškais jo gyventojais. Po piramidžių, Luksoras yra labiausiai turistų lankoma vieta Egipte, kadangi senovės paminklai čia yra gerai išsilaikę – iš 12 žymiausių faraoniškojo Egipto istorijos paminklų 8 yra Luksore - tai ir Luksoro bei Karnako šventyklos rytiniame krante, Deir al-Bahri ir Medinat Habu šventyklos, Memnono kolonai ir Karalių slėnis vakariniame krante. Dažnai sakoma, kad Luksoras yra didžiausias pasaulyje muziejus po atviru dangumi.
Seniausieji radiniai rodo, kad šioje vietovėje gyvenama jau daugiau kaip 6000 metų, o ir turistai čia yra ne praėjusio šimtmečio naujovė. Turistai dar senovėje atvykdavo į garsų Tėbų miestą pasigrožėti monumentais, o graikų ir romėnų turistai net paliko užrašų ant sienų, išreiškiančių apsilankiusiųjų susižavėjimą miestu. Kadangi daugiau kaip 2000 metų lankytojai nesivaržydami vežė iš Tėbų viską, kas patraukdavo jų dėmesį, senovės Tėbų muziejinių vertybių šiandien galite rasti daugelyje pasaulio muziejų kolekcijų.

Senosios Karalystės periodo pabaigoje žlugus centralizuotai valdžiai, Egiptas suskilo į atskirus nedidelius teritorinius vienetus. Tada nedidelis kaimelis pietuose – Tėbai (dabar – Luksoras) – netikėtai tapo pakankamai stipriu, kad taptų Egipto sostine. Valdant XI dinastijos faraonui Montukotepui (2055-2004 m. pr. Kr.) suvienijus visą valstybę, sostinė buvo perkelta į Tėbus, kur Montukotepas pradėjo didžiules statybas. Buvo statoma Tėbų dievo Amuno šventykla, kurios centras yra Karnakas, ir Montukotepo laidojimo šventykla Deir-al-Bahri. Nors XII dinastijos faraonai perkėlė sostinę atgal į šiaurę, Tėbai išliko Aukštutinio Egipto sostine ir viso Egipto apeigine sostine, kaip atsvara sostinei Memfiui, kurioje telkėsi administracinė valdžia.
1650-1550 m. pr. Kr. Tėbai vėl atliko suvienytojo vaidmenį. Šiaurės Egiptą tuo metu valdė svetimšaliai faraonai, tačiau Tėbų valdovai perėmė Egipto valdymą, tuo pradėdami Naujosios karalystės laikotarpį, kuris tęsėsi 1550-1069 m. pr. Kr. Šie 500 metų buvo Tėbų pakilimo metai. Miesto gyventojų skaičius didėjo tūkstančiais, buvo statomi didingi meno ir architektūros paminklai. Nors daugelis faraonų šalį valdė iš šiaurės, laikas nuo laiko jie atvykdavo į Tėbus patikrinti, kaip vyksta statybos, ir vadovauti kasmetinių švenčių ceremonijoms. Į Tėbus atvykę faraonai apsistodavo prie šventyklų pastatytuose rūmuose.
Faraonų valdymo silpnėjimas sutapo su Luksoro reikšmės mažėjimu. Prie didingų statinių pradėtos statyti molio plytų lūšnelės, o akmeninės šventyklų sienos buvo naudojamos tik kaip apsauga nuo dykumos plėšikų. Namelių liekanas ir dabar galima pamatyti Medinat Habu Vakariniame krante.
Kai musulmonai perėmė Egipto valdymą iš krikščionių, ši vieta buvo visiškai užmiršta, o jos buvusią didybę priminė tik arabų valdovų duotas vardas – ‘Al-Uqsur’ arba Rūmai. Keliautojai iš Europos čia pradėjo lankytis XVIII amžiuje, kai Luksoras buvo tik kiek didesnis nei didelis Aukštutiniojo Egipto kaimas, ir žinomas daugiau dėl savo šventojo, Abu al-Haggag, o ne dėl pusiau sugriuvusių šventyklų ir kapų.
XIX amžiuje prasidėjus masiniam turistų antplūdžiui, Luksoras vėl atsirado pasaulio turistų žemėlapiuose. Šventyklos buvo kiek įmanoma sutvarkytos, ir dabar gausiai lankomos turistų.