Aleksandrija - antras pagal dydį ir gyventojų skaičių Egipto miestas, įsikūręs prie Viduržiemio jūros, vakariniame Nilo deltos krante. Aleksandrija žinoma kaip “Viduržemio jūros perlas”, kurio atmosfera labai skiriasi nuo likusios šalies dalies, nors ši vieta yra tik 225 km. nuo Kairo. Aleksandras Makedonietis 332-301 pr. Kr. įkūrė miestą ir pavadino Aleksandrija, ji tapo graikiško – romėniško Egipto sostine. Antikinė Aleksandrija taisyklingai suplanuota. Šį miestą statė graikų architektas Deinokratas, IV a. pr. Kr. Ptolomėjų dinastijos valdymo periodu 305-30 m. pr. Kr. Aleksandrija tapo visos šalies sostine. Šiuo laikotarpiu ji buvo prekybinis, kultūrinis ir religinis viso Egipto centras. Ptolomėjų valdymo laikotarpiu 280 p. Kr. Faro saloje buvo pastatytas Aleksandrijos švyturys - vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Kleopatra, paskutinė Ptolomėjų dinastijos faraonė, čia savo grožiu sužavėjo Cezarį, o vėliau ir Marką Antonijų. Aleksandrija tapo antruoju po Romos antikinio pasaulio miestu, svarbiu Europos ir Rytų prekybos centru. Nuo čia I amžiuje pradėjo plisti krikščionybė Egipte, o tuo pačiu laiku ir persekiojimai dėl tikėjimo. Įkūrus Kairą, Aleksandriją prarado savo svarbą. Tik XIX a. Mohamedo Ali valdymo laikotarpiu miestas dar kartą išgyveno pavasarį. Jis tapo Egipto prekybos ir laivybos centru. Tokia Aleksandrija buvo įamžinta meno kūriniuose, jos pavadinimas tapo prekybos, kosmopolitizmo ir boheminės kultūros sinonimu. Čia vienoje vietoje persipynusios Senojo Egipto, Graikijos, Romos, koptų, islamiškoji ir arabiškoji civilizacijos.
Aleksandrija daugiaveidė. Norėdami sužinoti apie jos praeitį ar dabartį, gilintis į istoriją ar tiesiog pailsėti, jūs pamatysite daugiau nei viena miestą. "Jeigu egzistuotu rytietiška Europa, Aleksandrija taptų jos sostine",- tikino rašytojas Darelas.

Faro istorija prasidėjo III a. Pr.Kr., kai Ptolomėjus II pastatė švyturį. Apie 117 m. aukščio, baltu marmuru dengtas švyturys buvo trijų pakopų - kvadratinis pagrindas, ant jo – aštuonkampis aukštas ir trečiasis –apvalus lygmuo, o pačiame viršuje – švyturio žibintas, karūnuotas vandens dievo Poseidono statula. Naktį šviesai skleisti buvo naudojama ugnis – kurui į viršų užkelti švyturio viduryje buvo sukonstruota cilindro formos šerdis, o dieną saulės spindulius atspindėdavo švyturio viršūnėje įtaisytas didelis veidrodis. Legenda pasakoja, kad šis veidrodis taip pat buvo naudojamas priešų laivams susekti ir sudegint, kol jie dar nepasiekė kranto. Nuo IV iki XV a. Švyturys buvo daug kartų sugriautas žemės drebėjimų metu. 1349 m. arabų keliautojas Ibn Battuta aplankė švyturį ir konstatavo, kad šis visiškai sugriuvęs, o dar po 100 metų sultonas Ašrafas Quaitbay toje vietoje pastatė fortą, kurio statybai buvo panaudotos ir kai kurios švyturio dalys. Keliasdešimt senojo švyturio dalių jau yra rastos archeologų ir pastatytos į vietą. Aleksandrijos švyturys – vienintelis iš 7 – ių “pasaulio stebuklų”, ne tik ypatingai architektūriškai elegantiškas, bet ir turėjęs praktinę reikšmę – jis padėdavo jūreiviams saugiai grįžti į uostą, taipogi buvo svarbus architektams, nes tuo metu jis buvo aukščiausias statinys žemėje, o mokslininkus stebino tai, jog sklindanti šviesa buvo matoma net 50 km nuo kranto. Vieno iš 7 – ių pasaulio stebuklų buvimo vieta – senoji Faro sala, dabar iškyšulys, Aleksandrijos miestas, Egiptas. Iš šešių išnykusių pasaulio stebuklų Aleksandrijos švyturys buvo paskutinis, dėl to mes turime tikslių žinių apie jo buvimo vietą ir išvaizdą. Ir, nors švyturys neišliko iki mūsų dienų, jo įtaka vis dar jaučiama įvairiais aspektais – architektūriniu požiūriu, monumentas buvo naudojamas kaip modelis daugeliui prototipų, pastatytų Viduržemio jūros pakrantėse. Lingvistiniu požiūriu, šis švyturys atidavė savo pavadinimą “Pharos” visiems pasaulio švyturiams – tiesiog paieškokite žodžio “švyturys” prancūzų, italų ar ispanų kalbų žodynuose.

Šiaurinėje įlankos dalyje įsikūrusi tvirtovė fortas Qait Bay yra pagrindinė miesto įžymybė. ХV amžiuje sultonas Ašrafas pastatė tvirtovę fortą su apvaliais bokštais ir ambrazūromis į jūrą, vietoje Faro salos švyturio vieno iš “septynių pasaulio stebuklų”. Nuo tvirtovės sienų atsiveria puikūs vaizdai į Viduržiemio jūrą ir Aleksandriją “Viduržiemio jūros perlą”.

Aleksandrijos biblioteka pati seniausia pasaulyje.Po ilgos rekonstrukcijos oficialiai atidaryta 2002 m. balandžio mėn. 23 d. Bibliotekos pastatų kompekso bendras plotas 45 tūkstančiai kv.m. Manoma, kad čia “karališko kvartalo” teritorijoje stovėjo senoji Aleksandrijos biblioteka. Bibliotekos teritorijoje atsidarė planetariumas, mokslinis muziejus, kaligrafijos muziejus, Aleksandrijos muziejus, tarptautinė informatikos mokykla, restauravimo ir konservavimo laboratorijos, Aleksandrijos kongreso centras (bendras plotas 5 tūkstančiai kv.m.), parodų salės ir t.t. Aleksandrijos biblioteka buvo civilizacijos lobynas. Istorijos kryžkelėje, ji buvo mokslo, meno, skirtingų religijų, kalbų, kultūrų centras.

Kom-al-Šugafa katakombos (I ir II a.), yra 3 aukštų (2 apatiniai aukštai užpilti vandeniu) buvo pastatytos vienai pasiturinčiai šeimai, kuri dar praktikavo senąją religiją. Kadangi tai buvo privačiai finansuojamas projektas, jo inžinerijai būdingas tam tikras didingumas. Šie rūsiai – paskutinioji didelė konstrukcija senosios Egipto religijos garbei. Vien dėl jų verta keliauti į Aleksandriją. Nors laidojimo motyvai grynai egiptietiško stiliaus, jų architektai ir dalininkai buvo mokęsi graikų – romėnų stiliumi, to rezultatas – nepaprastas integruotas, pasaulyje analogų neturintis meno kūrinys. Vingiuojantys laiptai veda gilyn į žemę, pakeliui atverdami mažų koplytėlių su pristatytais suoliukais lankytojams bei aukotojams vaizdą. Čia taip pat iškaltos nišos sarkofagams laikyti. Vestibiulis ir centrinis laidojimo rūsys apšviesti viena elektros lempute, kurios silpna šviesa paverčia kambarį mišraus meno scena. Fasado centre virš gyvačių frizo iškirstas gerai žinomas saulės diskas. Dešinėje ir kairėje pusėse yra dvi gyvatės, dėvinčios Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karūnas. Laidojimo kambaryje liūto formos karstuose guli mirusieji, prižiūrimi Horo, Toto, Anubio ir kitų laidotuvių dievybių. Be tradicinių scenų – šventiko, jaguaro drabužiais ir karaliaus, aukojančio aukas Ozyriui, čia dar pavaizduotos vynuogių puokštės, medūzų galvos ir graikų bei romėnų dekoratyvinių elementų įvairovė. Bendras įspūdis sunkiai perteikiamas, tačiau neabejotinas.