Šventasis jautis Apis yra vienas iš svarbiausių kultinių gyvūnų, palaidotas Sakkaroje. Buvo tikima, kad Apis yra Ptah, Memfio dievo, inkarnacija, gimęs iš dangaus šviesos apvaisintos karvės. Dieviškuoju būdu apvaisinta karvė daugiau negalėjo turėti veršelių, todėl jos vienintelis veršelis buvo laikomas Ptah šventykloje Memfyje ir garbinamas kaip dievas. Apis visada buvo tapomas juoda spalva, su ryškiai baltu deimantu kaktoje, grifu ant nugaros ir skarabėjaus ženklu ant liežuvio. Miręs šis jautis buvo balzamuojamas ant vieno iš Memfyje atrastų balzamavimo stalų, tada su iškilminga procesija nugabenamas į Sakkarą, kur buvo laikomas didžiuliame akmeniniame sarkofage.
Pirmoji Apio laidojimo ceremonija įvyko Amenhotepo III valdymo laikais (1390-1352 m. pr. Kr.), o laidojimo požemiai vėliau buvo dar plečiami iki 30 m. pr. Kr. Pagrindinis koridorius su 28 kambariais buvo skirtas jaučiams, kurie mirė Saitų ir Ptolemėjų valdymo periodu (664-30 m. pr. Kr.). Išliko 25 milžiniški, apie 80 tonų sveriantys karstai, nors iš jų tik vienas buvo rastas neapgadintas, kasinėjant Serapeumą 1851 m.
Iki to laiko apie šventojo jaučio Apio kapų buvimą buvo žinoma tik iš užuominų įvairiuose užrašuose. Radus pusiau palaidotą Sakkaros sfinksą ir sekant 24 m. pr. Kr. graikų istoriko Strabo paliktais aprašymais, Augustas Marietas atrado sfinksų alėją, vedančią į Serapeumą. Šis jo didysis atradimas paskatino plėtoti vėlesnius Sakkaros kasinėjimus.

Abydos kraštas yra apie 160 km į šiaurę nuo Luksoro ir yra viena įdomiausių monumentalių vietų Nilo slėnyje. Didžiulė religinė šio miesto svarba atsirado dar Egipto istorijos pradžioje, kai pirmieji valdovai pasirinko ją kaip amžinojo poilsio vietą. Abydos buvo svarbi piligrimystės vieta ir atrodo, kad kiekvieno žmogaus svajonė buvo būti palaidotam ten – iš tikrųjų ar simboliškai. Šiandien krašte žinomiausios Seti I ir Ramzio II šventyklos.

Seti I šventykla pastatyta iš klinčių ir smiltainio blokų pagal neįprastą “L” formos planą, joje yra 7 šventovės (vietoj įprastos vienos ar trijų). Ši šventykla buvo pastatyta Seti I (XIX dinastija), tačiau kai dekoraciją ir kai kurias detales baigė jo sūnus Ramzis II. Į šventyklą būdavo patenkama per pirmąjį piloną, kuris stovėjo priešakyje įlankos, jungiančios šventyklą su Nilo upe. Kieme vis dar galima pamatyti Ramzio II kovų scenas, išpieštas ant sienų ir du šulinius, skirtus dvasininkų apsiplovimo ritualui. Antrasis, panašaus dydžio pilonas stovėjo priešais portiką, kurio nišose buvo Ramzio II, pavaizduoto Ozyrio pavidalu, statulos. Iš antrojo kiemo galima patekti į administracinių pastatų ir sandėlių kompleksą, kur taipogi buvo audiencijos salė, su specialiomis pakylomis karaliaus sostui. Seti I laikais buvo 7 durys, vedančios į 7 šventoves, dedikuotas Seti I, Ptah, Ra – Harakti, Amonui –Ra, Ozyriui, Izidei ir Horui. Ramzis II paliko tik vieną pagrindinį ir vieną, mažesnį, šalutinį įėjimus.
Iš karto už Seti I šventyklos yra užslaptintas įdomus statinys, vadinamas Ozyrionu, kuris buvo atrastas 1903 m.. Ozyrionas, manoma, buvo sukonstruotas Seti I, o dekoruotas vėliau jo vaikaičio Merenptah. Šis monumentas turėjo originalų stogą, vienintelis įėjimas į jį buvo per ilgą skliautuotą koridorių, dekoruotą scenomis iš “Vartų knygos” ir prasidedantį nuo šiaurinės Seti šventyklos sienos. Koridoriaus gale staigus posūkis nuveda į dvi sales, dekoruotas scenomis iš “Mirusiųjų knygos”, mitologijos ir astronomijos. Šiandien lankytojai į Ozyrioną gali patekti mediniais laiptais, esančiais pietinėje didžiulės centrinės salės pusėje. Centrinė salė pastatyta iš smiltainio, bet joje dar yra 10 milžiniškų raudono granito kolonų (kiekviena 2.6 m. skersmens), remiančių masyvius stogo blokus. Centrinė salės dalis yra sala, kuri galėjo būti atskirta nuo likusios pastato dalies grioviu, pilnu vandens. Salos gale buvo sarkofagas ir pridengta skrynia, leidžiantys daryti prielaidą, jog šis pastatas buvo pseudo laidojimo rūsys. Ozyrionas buvo interpretuojamas kaip dievo Ozyrio kenotafas (simbolinis antkapinis paminklas be kapo). Kadangi šis statinys buvo “palaidotas” po kalva, įmanoma, kad centrinė salė buvo sukonstruota, kad simbolizuotų didįjį Ozyrio mitą, kuris pasakoja, kad dievas Ozyris buvo palaidotas saloje, esančioje pirmapradžiuose vandenyse.

Denderos kaimelis yra 60 km. nuo Luksoro, vakariniame Nilo krante. Jame esanti deivės Hator šventykla – viena vėliausiai pastatytų ir geriausiai išsilaikiusių šventyklų. Ji pastatyta Ptolomėjų dinastijos valdymo laikotarpiu, o kai kuriuos elementus dar pridėjo romėnai. Kompleksą sudaro dvi hipostilinės salės, šventas ežeras, dvi šventyklos Ozyrio ir viena Izidės garbei. Pagrindinės šventyklos fasadas iš tiesų įspūdingas, sieną skiria šešios masyvios kolonos su Hator galvomis ir didžiulė raižyta atbraila su sparnuotu saulės disku virš įėjimo. Iš ten patenkame į hipostilinę salę, sudarytą iš 18 Hator kolonų. Pirmosios hipostilinės salės lubos ypač įdomios, padalintos į 7 grupes gerai išsilaikiusių astronominių figūrų, vaizduojančių deivę Nut, grifus, sparnuotus saulės diskus ir romėnų zodiako ženklus. Sienos dekoruotos scenomis, kur romėnų imperatoriai, atrodantys kaip faraonai garbina deivę Hator. Iš čia durys veda į antrąją – mažesnę hipostilinę salę. Šešios mažesnės Hator skulptūros remia stogą, kuris per plyšius įleidžia šviesą. Už antrosios hipostilinės salės yra “aukų” salė, priešais ją – “ devyneto salė” arba “dievų rato” salė, kur aptinkamas švenčiančių dievybių ratas. Centrinėje šventovėje anksčiau stovėjo kultinė deivės Hator statula, o kitoje durų pusėje buvo pavaizduotas karalius, siūlantis deivei varinį veidrodį, kuris buvo vienas iš jos šventųjų jos daiktų. Koridoriuje aplink šventovę išsidėstę 11 kambarių, skirtų įvairioms dievybėms ir religiniams simboliams – svarbiausias jų – Hator kambarys, kuriame gausu paveikslų ir deivės simbolikos, o aukštai ant sienos yra Hator reljefas, kuris susietas su išorine šventyklos dalimi “girdinčia ausimi”, kur meldžiamasi šiai deivei. Po šių kambarių grindimis buvo 14 kriptų, saugančių šventyklos brangenybes. Deivės Hator šventykloje yra žymiojo Denderos zodiako kopija.

Denderos zodiakas, panašus į mažą, maždaug trijų metrų skersmens planetariumą, trumpai apžvelgia Nilo slėnio astronomijos, astrologijos, žemės ūkio ir kalendorių kūrimo aspektus. Jame vaizduojamos žvaigždžių grupės, sujungtos įsivaizduojamomis linijomis ir sudarančios figūras, panašias į gyvūnus ar kitus vaizdinius. Manoma, kad galėjo būti paralelė tarp žvaigždynų ir Egipto teritorinių vienetų – nomų išdėstymo.
Senovės egiptiečių metus sudarė 36 savaitės po 10 dienų ir 5 švenčių dienos. Kad išmatuoti metus, visas Denderos zodiako apskritimas (360°) yra padalintas į 10 dalių po 36.10°. Vidurinysis zodiake vaizduojamų figūrų ratas parodo astrologinius zodiako ženklus. Išorinis figūrų ratas simbolizuoja 36 egiptiečių metų dekanas, t.y. 10 dienų trukmės savaites. Dvylika figūrų apskritimo išorėje reiškia 12 metų mėnesių, o jų rankos – 24 paros valandas. O žodis “valanda” (angl. “hour”) kilo iš dievo Horo vardo, taigi kiekvienas iš dvylikos ženklų buvo vadinamas vienu iš “valandų prižiūrėtojų”, o taip pat iš šio dievo vardo kilo ir žodis “horoskopas”.