|

|
 |
 |
|
 |
Nacionalinis Egipto muziejus
Egipto muziejuje saugoma daugiau kaip 100 000 muziejinių vertybių iš beveik kiekvieno Egipto istorijos periodo. Taigi, jeigu prie kiekvieno eksponato jūs praleisite po 1 minutę, viskam apžiūrėti jums prireiks daugiau negu 9 mėnesių. Šios kolekcijos branduolį 1858 m. pradėjo prancūzų archelogas Augustas Marietas, kuris Egipte įkūrė senienų tarnybą. Į dabartinį būtent tam tikslui pastatytą neoklasicistinį muziejaus pastatą kolekcija buvo perkelta 1902 m. Nuo to laiko kolekcija žymiai padidėjo. Kalbama, kad saugojimo kameros yra tiek pripildytos meno vertybių, kad pastačius naują muziejaus pastatą, kai kurias vertybes senajame pastate reikės iš naujo ‘atkasinėti’.
Komponuojant ekspozicijas, kuriose demonstruojamos vertybės paeiliui nuo Senosios Karalystės iki Romėniškojo periodo, nebuvo labai pasistengta, kad eksponuojamoms vertybėms būtų sudarytas koks nors kontekstas, o žymiausi meno kūriniai būtų kaip nors atskirti ir paryškinti. Iš tiesų nuo to laiko, kai muziejus buvo įkurtas beveik prieš šimtą metų, ekspozicija praktiškai yra nepasikeitusi, išskyrus tai, kad kiekvienais metais ekspozicija papildoma naujais meno kūriniais. Užrašai yra minimalūs arba jų visai nėra, o eksponavimo būdas – paprastai medžio–stiklo dėžės, kurių viduje nėra jokio apšvietimo – gerokai atsilieka nuo naujausių technologijų, naudojamų muziejuose. Iš lėto, tačiau situacija pradeda keistis. 1998 metais atidarytos salės jau gali didžiuotis moderniu apšvietimu ir užrašais šalia eksponatų. Po bandymo apvogti muziejų 1996 m., buvo įdiegtos naujos apsaugos ir apšvietimo sistemos, kadangi nors pavėluotai, tačiau buvo suprasta, kad senoji apsaugos sistema (grotuoti langai ir šunys) negali tinkamai apsaugoti neįkainojamų muziejuje saugomų vertybių. Kaip bebūtų, silpnas apšvietimas yra viena iš muziejaus žavesio paslapčių, kadangi klajoti prieblandoje aplink lobių vertybes yra nepakartojama. |
 |
|
 |
Memfis
Šis miestas yra beveik visiškai išnykęs, nors senais laikais Memfis buvo Egipto sostinė beveik visu faraoniškuoju laikotarpiu, kai tuo tarpu pietuose esantis Tėbų miestas (dabar vadinamas Luksoru) buvo laikomas sostine tik ceremonijoms atlikti. Manoma, kad Memfis buvo įkurtas 3100 m. pr. Kr., ir jo įkūrėjas greičiausiai buvo faraonas Menes. Kurį kai kurie istorikai jį tapatina su Narmer. Po to, kai Menes suvienijo Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą, miesto įkūrimo vieta (riba tarp Nilo deltos ir slėnio) buvo labai svarbi strategiškai, kadangi leido vienodai kontroliuoti abu regionus. Šiandien Memfis yra apie 24 km į pietus nuo Kairo ir apie 3 km nuo Sakkaros.
Senovinis šio miesto pavadinimas yra Ineb-hedj, pažodžiui verčiant - ‘baltos sienos’, o dabartinis pavadinimas kildinamas iš Men-nefer, pažodžiui verčiant – ‘įkurtas ir gražiausias’. Iš tiesų senovėje mieste buvo daug rūmų, sodų ir šventyklų, todėl šis miestas tebėra laikomas vienu iš žymiausių senovės pasaulio miestų. V amžiuje pr. Kr. graikų istorikas ir keliautojas Herodotas apibūdino Memfį kaip ‘klestintį miestą ir kosmopolitinį centrą’. Miesto didybę atspindi ir kapinių, esančių vakariniame Nilo krante, dydis – teritorija, kurioje būta tiek karališkųjų piramidžių, tiek privačių kapų bei šventųjų gyvūnų nekropolių. Mirusiųjų miestas, kurio centru laikoma Sakkara, dykumos pakraščiu tęsėsi 35 km., nuo Dašuro šiaurėje iki Gizos pietuose.
Amžių amžius trukę kasmetiniai potvyniai patręšė Memfio žemę Nilo dumblu – tačiau dabar kūrimo dievo Ptah šventykla yra tik kiek daugiau kaip griuvėsiai, kuriuos laikas nuo laiko užtvindo pakilę Nilo vandenys. Kiti išlikę pastatai taip pat vargu ar atskleidžia buvusią Memfio didybę – iš tiesų, praktiškai neįmanoma įsivaizduoti, kad šioje vietoje kažkada stovėjo didingas miestas.
Muziejus, kurio dalis yra po atviru dangumi, yra pastatytas virš gulinčios didžiulės Ramzio II statulos. Lauke taip pat pamatysite Naujosios karalystės laikų sfinksą iš alebastro, dar keletą Ramzio II statulų ir didžiulį akmeninį guolį, kuriame šventasis jautis Apis buvo mumifikuotas, prieš atgabenant jį į Serapeumą Sakkaroje. |
 |
|
 |
Sakkara
Senosios karalystės laikų faraonai buvo laidojami 11 didžiausių piramidžių, jų daiktai buvo užkasami mažesniuose kapuose, po didžiojo nekropolio smėliu. Išskyrus laiptuotąją piramidę, visi Sakkaros statiniai buvo giliai po smėliu iki XIX amžiau vidurio, kai dydisis prancūzų egiptologas Augustas Marietas atrado Serapeumą. Netgi dydisis laiptuotosios piramidės laidojimo kompleksas nebuvo atrastas iki 1924 m.
Labiausiai lankoma Sakkaros vieta yra laiptuotoji piramidė, dar vadinama Šiaurės Sakkara. |
 |
|
 |
Džozerio laidojimo kompleksas
Laiptuotoji Džozerio piramidė, pastatyta apie 2650 m. pr. Kr. vyriausiojo faraono architekto Imhotepo, yra seniausias Egipte ir greičiausiai visame pasaulyje monumentas iš akmens. Iki šiol tai yra pagrindinis Sakkaros akcentas. Tobulas Imhotepo sugebėjimas panaudoti akmenį ir jo bandymas pakeisti egiptiečių kapaviečių įrengimo būdą (iki to laikotarpio kapavietėms buvo naudojami požeminiai molio plytomis išmūryti kambariai) visiškai kita linkme pakreipė visą Egipto architektūrą.
Piramidė buvo pradėta statyti kaip paprastas kvadratinis statinys, o dabartinę formą ji įgavo praėjusi šešias statybos ir perstatymo stadijas. Kiekvienoje stadijoje statytojų darbas įgaudavo vis daugiau slaptumo, kartu tobulėjant statytojų įgūdžiams perkelti, prijungti ir sutvirtinti didžiulius akmeninius blokus. Pirmoji šešių pakopų piramidė buvo pastatyta 60 m aukščio, ir buvo pagražinta baltomis klintimis.
Laiptuotoji piramidė yra pagrindinis Džozerio laidojimo komplekso akcentas. Pats kompleksas užėmė 15 hektarų plotą, ir buvo apsuptas 1645 m ilgio siena. Sienos likučiai yra išlikę iki šių dienų, jų aukštis – apie 5 m, o pietrytiniame kampe siena buvo atstatyta iki buvusio 10 m aukščio. Keturiolika durų imitacijų, atliktų pagal tikrų medinių durų atitikmenis, buvo skirtos tam, kad faraono ka arba lydinčioji dvasia galėtų ateiti ir išeiti kada panorėjusi. Gyviesiems yra skirtas tik vienas įėjimas į piramidę, pietrytiniame komplekso kampe, per vestibiulį ir ilgą koridorių tarp kolonų. Yra išlikusios 40 kolonų, kurias siekta padaryti panašias į papiruso stiebus. Sienos buvo atstatytos, tačiau statinių apsaugai skirtos lubos yra pastatytos iš šiuolaikinio betono. Pagrindinio įėjimo salės stogą laiko keturios įspūdingos kolonos, ir taip pat čia pamatysite imituotas ka skirtas duris. |
 |
|
 |
Didysis pietinis kiemas
Pro pagrindinio įėjimo salę pateksite į didįjį pietinį kiemą, didžiulę atvirą teritoriją, esančią šalia pietinio piramidės krašto, kur atstatytas sienos fragmentas, vaizduojantis kobras. Kobra arba "uraeus" buvo Egipto karališkosios valdžios simbolis ir atstovavo deivei Wadjet kaip spjaudantis ugnimi pasiuntinys, kurio užduotis yra apsaugoti faraoną. Išsirietusi kobra su išpūstu pagurkliu buvo naudojama kaip karališkųjų galvos apdangalų ar karūnos elementas.
Prie piramidės pagrindo yra altorius, o kiemo centre yra dvi akmenimis pažymėtos B raidės formos. Ritualų metu šiuo keliu turėjo prabėgti faraonas, kad įrodytų savo šaunumą ir gebėjimą valdyti. Tokie ritualai buvo šventės Heb-Sed dalis, kuri paprastai būdavo rengiama, praėjus 30 faraono viešpatavimo metų, ir reiškė simbolinį faraono atnaujinimą ir jo valdžios pripažinimą, išreikštą valdininkų, atvykusių iš viso Egipto. Heb-Sed elementai buvo perkelti į Džozerio laidojimo kompleksą, kad įamžinti jo nuolatinį atsinaujinimą amžinybei.
Pastatai rytinėje piramidės pusėje taip pat susiję su šia švente, ir tai yra Heb-Sed kiemas. Šie pastatai yra Žemutinio Egipto relikvijos, o pastatai vakarinėje pusėje simbolizavo Viršutinįjį Egiptą. Visi šie statiniai buvo skirti Egipto dievų dvasioms, kurios susirinkdavo stebėti faraono atgimimą šventės ritualų metu.
Šiauriniame Heb-Sed kieme yra Šiaurės rūmai ir Pietų rūmai, kurie vėlgi simbolizuoja Žemutinį ir Viršutinįjį Egiptą, ir kartu visos šalies vienybę. Švientieji abiejų regionų augalai vaizduojami kolonose; Šiaurės rūmuose vaizduojami papirusai, o Pietų rūmų kolonų viršūnė yra lotoso formos.
Pietų rūmuose taip pat yra vienas iš ankstyviausių turistų užrašų ant sienų pavyzdžių iš Ramzio II valdymo laikų (maždaug 47 Ramzio II valdymo metai, apie 1500 metų po Džozerio mirties). Hadnakhte, karališkasis raštininkas, išreiškė savo pagarbą Džozeriui ‘maloniai keliaujant į vakarus nuo Memfio’. |
|